Labai seniai norėjau paragauti smidrų. Bet mano suvalkietiška širdis neleido sau tokios prabangos už kelis stagarus mokėti 3 eur. Na, juk tai žolė, kas ten gali būti tokio verto šių pinigų, tiesa? O dieve, kokias šventvagystes visą tą laiką galvojau.
Netyčia dabar jau mano uždarytame dėl viruso stoties rimiake pardavinėjo pundelius po pusę kilo už 1,7 eur. Galvoju, nu, pusė kilo jau rimtas reikalas. Bet kaip ten sako, skūpus moka dvigubai, tiesa? Tiesa. Trečdalį tų stagarų teko paprasčiausiai išmesti, nes smidrai buvo peraugę, ir dalis gavosi sumedėjusi.
Pradžioj svarsčiau, kaip juos gamint. Galvojau, reik paguglint, bet prisiminiau, kad Dilgėlė veganė, tikrai parekomenduos ką skanaus. Jos rekomendacija buvo genialiai paprasta - tiesiog pakepint keptuvėje ir šiek tiek padruskint. That's all. Visa magija.
Dar prisiminiau, kad turiu du sunokusius avokadus, kuriuos reikia jau kaip ir valgyt, tai pagalvojau, o, pasidarysiu sumuštinių. Tai tiesiog ant batono užtepiau avokado ir šiek tiek apšlakščiau citrinų sultimis. Eikit sau, koks tai tobulas tandemas. Smidrai ir avokadas. Net mamai patiko. Kas įdomiausia, pasūdyti smidrai man atsidavė kažkuo tokiu mėsišku. Rimtai. Jie tokie pakankamai masyvūs kramtymui ir turtingi skoniu.
Kaip man bendrai sekasi nevalgyti mėsos? Na, tikrai be jokių bėdų. Atsisakiusi mėsos pradėjau maitintis įvairiau. Pripratau prie to lengvumo. Tiesa, kelis kartus pasukčiavau su spirgais, nes jų nėjo iškrapštyti iš sausienės (čia tokia bulvių košė).
Vis dar valgau žuvį, nes kol kas dar tik atradinėju vegetarišką virtuvę. Taip sakant, reikia išsiugdyti naują virtuvę. Smagiausia, kad mama vis nekaltai bando mane grąžinti į "doros" kelią. Vis užmeta: "balandėliuose visai mažai mėsos, gali valgyt/šitos dešrelės visai nemėsiškos, ir tu gali valgyt" :D Žodžiu, smagumynai.
Komentarai
Rašyti komentarą